MAISTUI Vaisiai – žali arba virti [2, 159, 161]. Įprasto dydžio, iki 10 mm skersmens, su viena didele sėkla [200], tai didžiausia iš Šiaurės Amerikos vyšnių [213]. Visiškai prinokusios, sodraus ir maloniai rūgštaus skonio, nors kartais būna šiek tiek kartus [2, 11, 101, 183], naudojamos uogienėms arba džiovinamos vėlesniam naudojimui [183]. Nevalgykite sėklos, jei ji per karti – žr. žemiau pateiktas pastabas apie toksiškumą.

MEDICININĖS savybės: Prieš naudodami augalą medicininiais tikslais, visada pasitarkite su specialistu. Nors apie šią rūšį nėra jokių konkrečių paminėjimų, visuose genties augaluose yra amigdalino ir prunazino – medžiagų, kurios vandenyje skyla ir sudaro vandenilio cianido rūgštį (cianido arba ciano rūgšties). Mažais kiekiais šis itin nuodingas junginys stimuliuoja kvėpavimą, gerina virškinimą ir suteikia gerovės jausmą [238].

TOKSIŠKUMAS:  genčiai, kurioje dauguma, jei ne visi genties nariai, gamina vandenilio cianidą – nuodą, suteikiantį migdolams būdingą skonį. Šis toksinas daugiausia randamas lapuose ir sėklose ir yra lengvai aptinkamas pagal kartų skonį. Paprastai jo kiekis yra per mažas, kad pakenktų, tačiau bet kokių labai karčių sėklų ar vaisių negalima valgyti. Mažais kiekiais vandenilio cianidas stimuliuoja kvėpavimą ir gerina virškinimą, taip pat teigiama, kad jis naudingas gydant vėžį. Tačiau per didelis jo kiekis gali sukelti kvėpavimo nepakankamumą ir net mirtį.

ŪKYJE: š lapų galima gauti žalių dažų[168]. Iš vaisių galima gauti tamsiai pilkų arba žalių dažų[168]. Naudojamas kaip rūgščių vyšnių poskiepis[160].