MAISTUI naudojama Vidinė žievė – virta. Paprastai ji džiovinama, sumalama į miltelius ir naudojama kaip tirštiklis sriubose ir kt. arba sumaišoma su grūdais kepant duoną [105, 177]. Eglės žievę malonu kramtyti žiemą arba ankstyvą pavasarį, ji šiek tiek gleivėta ir saldi, geriau žalia nei virta [269]. Žievės pūslelėse randama aromatinga derva [64]. Valgoma žalia, ji yra skani ir kramtoma [101, 183]. Dervos oleoresinas naudojamas kaip saldumynų, kepinių, ledų ir gėrimų kvapioji medžiaga [183]. Jaunų ūglių galiukai naudojami kaip arbatos pakaitalas [177, 183].

MEDICININĖS savybės: derva naudojama kaip gydomoji ir skausmą malšinanti apsauginė danga nudegimams, sumušimams, žaizdoms ir opoms [213, 222, 226]. Ji taip pat naudojama skaudamiems speneliams gydyti [213] ir yra laikoma vienu geriausių vaistų nuo gerklės skausmo [245]. Pumpurai, derva ir (arba) sula naudojami liaudies gynimo priemonėse vėžiui, nuospaudoms ir karpoms gydyti [269]. Derva taip pat turi antiskorbutinių, prakaitavimą skatinančių, diuretikų, stimuliuojančių ir tonizuojančių savybių [4, 171, 222]. Ji naudojama į vidų tinkamuose mišiniuose kosuliui ir viduriavimui gydyti, nors vartojama per daug, ji ​​turi vidurius laisvinantį poveikį [238]. Šiltas lipnių sulčių skystis buvo geriamas kaip gonorėjos gydymo priemonė [212]. Iš lapų pagaminta arbata yra antiskorbutinė [4, 171]. Jis naudojamas kosuliui, peršalimui ir karščiavimui gydyti[222]. Lapus ir jaunus ūglius geriausia skinti pavasarį ir džiovinti vėlesniam naudojimui[238]. Šį augalą medicinoje plačiai naudojo įvairios Šiaurės Amerikos indėnų gentys[257]. Derva buvo naudojama kaip antiseptinė gydomoji priemonė, tepama išoriškai ant žaizdų, opų, įkandimų ir kt., ji buvo naudojama kaip inhaliacinė priemonė galvos skausmams gydyti, taip pat vartojama į vidų peršalimui, gerklės skausmui ir įvairiems kitiems negalavimams gydyti[257].